Dailininkas Vladas Karatajus, visą gyvenimą ištikimas portretų žanrui, sako, kad kiekvieno portretisto dalia - tapyti visus garsiausius savo epochos žmones, nepriklausomai nuo jų politinių, religinių ar kultūrinių įsitikinimų.

"Ar mane žeidžia, kad mano tapytas Leonidas Brežnevas atsidūrė Grūto parke, sovietinių skulptūrų muziejuje? Žinoma, kad ne, - juokiasi dailininkas, pildamas man į puodelį juodos kavos. - Juk tokia visų portretistų dalia. Štai genialiajam ispanų meistrui El Greco, vienam pačių garsiausių pasaulio portretistų, teko tapyti ne tik to laikmečio ispanų didikus, bet ir beveik visus inkvizitorius. Ne kitaip ir mano kartos menininkams - atiduodi duoklę valdžiai, o paskui jau ir savo paties dainą gali traukti".

Dailininko dirbtuvėse erdvu, aukšta. Kitokia V.Karatajaus dirbtuvė ir negalėtų būti – jis visada mėgo didelį darbų formatą. Su tokiomis drobėmis užkaboriuose nepasisukinėsi. Už aukštų langų lapkričio pilkumą praskrodžia šalta rudens saulė ir meta atšvaitus ant nebaigto moters portreto, kurį dabar dailininkas tapo. "Visi žmonės įdomūs, - sako meistras. – Bet įdomiausia tapyti bent pusę amžiaus nugyvenusius žmones. Žmogaus veidą, figūrą skaitai lyg knygą... Kuo daugiau puslapių prirašyta, tuo įdomiau. Visokiausių metodų yra portretui tapyti. Bet tikram menininkui jokios taisyklės neturi galioti. Menininkas kaip joks kitas žmogus turi būti laisvas nuo visų prietarų ir jokių apynasrių nepripažinti. Tačiau norint atskleisti tai, ką jauti ir ką išties matai, reikia gerokai pakovoti, įdėti daug valios, kad sugebėtum tą savo vidinį matymą realizuoti".

Paprašau dailininko grįžti toli atgalios. Bent šiek tiek "užgriebti" prisiminimų.

"Esu laimingas žmogus. Man labai pasisekė, - sako dailininkas. – Aš esu dar gyvas, dar dirbu ir, svarbiausia, dar turiu iliuzijų. Esu neišblėsęs, mano krūtinėje dar kirba ugnelė, o ranka absoliučiai nedreba, net ir plonutėlį antakio vingelį brėždama nesuvirpa. Abi kariuomenės – rusų ir vokiečių - mane ėmė, bet nepaėmė. Išsisukau, nors teko bėgioti, slapstytis. Likau gyvas, nežuvau kare, argi tai nėra laimė? Į šokius neinu, bet jei nueičiau, lengvai šiuolaikinius šokius sušokčiau – nesunku pamojuoti rankomis, galvą pakratyti... Mano jaunystėje privalu buvo anglišką valsą ir tango mokėti. Dar sušokčiau ir jaunystės šokius, jei prireiktų. Dar turiu sveikatos. Jokioje ligoninėje nesu gulinėjęs nei po chirurgo peiliu pakliuvęs. Va neprigirdžiu šiek tiek. Bet tai irgi į gera. Mažiau galvą išūžia visokios politinės rietenos".

Stalino kepurė

V.Karatajus gimė 1925 m. Vilkaviškyje. Iš kur tokia jo pavardė radosi, dailininkas ir pats gerai nežino: "Mano tėvas Mykolojus Karatajus, Lietuvos banko buhalteris, o nuo 1926 m. revizorius, sakydavo, kad galbūt mūsų protėviai kilę iš Naugarduko totorių, - susimąsto profesorius. – Jaunystėje tėvas tarnavo Suvalkų gubernatoriaus kanceliarijoje ir taip per Pirmąjį pasaulinį karą atsidūrė Riazanėje. Ten sutiko mano būsimą mamą – grynakrauję rusę, vardu Serafima, kurią pats visada vadino Sima. Mama, atvežta į Lietuvą, iš pradžių lietuviškai nemokėjo, bet netruko išmokti".

Dailininko vaikystė ir paauglystės metai prabėgo Lazdijuose. Jis baigė šešias Lazdijų gimnazijos klases, o vėliau įstojo į Ukmergės mokytojų seminariją, kurią baigė 1946 m. "Dar tebesimokydamas seminarijoje gavau mokytojo vietą Lokėnų kaime. Jau tada portretus piešdavau, eksponuodavau savo darbus Ukmergės dailės mėgėjų parodėlėse ir netruko pasklisti gandas, kad gerai "įtaikau". Iš kur piešti mokėjau? Nežinia... Lazdijų gimnazijoje gerą piešimo mokytoją turėjau. Tiesa, mama pasakojo, kad jos giminėje buvo vienas "bogomazas". Gal aš iš to nežinomo ikonų tapytojo paveldėjau šį polinkį? Kas žino. Tik kartą pas mane, jauną pradinės mokyklos mokytoją, atvyko valsčiaus valdžia ir paliepė nupaišyti Stalino portretą. Kur tu, žmogau, dingsi. Davė man nespalvotą generalisimo nuotrauką iš laikraščio, ir piešiu sau. Panašumą lengvai pagavau, bet spalvų visai nežinau. Stalino kepurės viršų nuspalvinau raudonai, o lankelį – mėlynai. Portretą pakabino valsčiuje garbingiausioje vietoje, o aš neužilgo išsiaiškinau, kad spalvos mano portreto tai jau visai ne tos. Mėlynas turėjo būti kepurės viršus, o lankelis raudonas... Drebu aš, kad griebs mane už pakarpos ir pasodins už kenkėjišką veiklą... Vis klausiu draugo, kuris valsčiuje dažnai lankosi, ar dar kabo tas nelemtas portretas. Tas sako, taip, kabo... Taip ir liko kaboti. Stalinas su geležinkelininko kepure. Niekam nė motais, o man baimės kiek teko patirti. Bijojau, kad praeitis neišlįstų. Ir aktyvus skautas gimnazijoje buvau, ir į P.Plechavičiaus armiją kartu su kitais gimnazistais buvau įstojęs, ir nuo tarnybos rusų armijoje išsislapsčiau. Laimės kūdikis…"